Infliacija – žodis, kuris daugeliui europiečių dar prieš kelerius metus atrodė pamirštas. Po dešimtmečio stabilių, žemų kainų augimo pokyčių, staiga viskas pasikeitė. Maisto, energijos, būsto kainos šoktelėjo, o žmonių santaupos banko sąskaitose ėmė prarasti perkamąją galią. Būtent tokiomis aplinkybėmis diskusija apie turto apsaugą nuo infliacijos tampa ne teorinė, o asmeniškai aktuali.
Kodėl pinigai banke neapsaugo nuo infliacijos
Paprastas pavyzdys: jei infliacija siekia šešis procentus per metus, o banko indėlio palūkanos – du procentus, tai realiai jūsų santaupos per metus praranda keturis procentus perkamosios galios. Per penkerius metus tai sudaro beveik dvidešimt procentų – penktadalis jūsų santaupų tiesiog „ištirpsta”, nors sąskaitoje skaičius nesikeičia.
Šis efektas ypač skaudus žmonėms, kurie kaupia ilgam laikui – pensijai, vaikų studijoms ar būstui. Jie nerizikuoja, laiko pinigus „saugioje” vietoje, bet realybėje praranda vertę kiekvieną mėnesį. Ir tai nėra naujiena – infliacija naikino santaupas visą istoriją. Klausimas – ką su tuo daryti.
Auksas kaip infliacijos atsvara: istoriniai duomenys
Ilgalaikiai duomenys rodo, kad auksas yra vienas geriausių turto klasių, saugančių nuo infliacijos. Per pastaruosius penkiasdešimt metų – nuo tada, kai JAV atsisakė aukso standarto – aukso vertė dolerio atžvilgiu padidėjo dešimtis kartų. Ne nuosekliai, ne be svyravimų, bet ilgalaikė tendencija aiški: auksas išlaiko perkamąją galią tada, kai popieriniai pinigai ją praranda.
Tai nereiškia, kad auksas visada brangsta. Būna metų ir net dešimtmečių, kai jo kaina stagnuoja ar krinta. Tačiau esminis jo privalumas – jis niekada netapo beverčiu. Jokia valiuta pasaulio istorijoje negalėtų tuo pasigirti.
Šiandieninė situacija
Nors infliacija euro zonoje nuo rekordinių aukštumų nukrito, ji vis dar viršija Europos Centrinio Banko tikslą. Be to, struktūriniai veiksniai – deglobalizacija, energetikos pertvarka, demografiniai pokyčiai – kuria aplinką, kurioje infliacinis spaudimas gali likti aukštesnis nei prieš pandeminį dešimtmetį.
Šiame kontekste aukso kaina reaguoja ne tik į trumpalaikius infliacijos duomenis, bet ir į ilgalaikes lūkesčių tendencijas. Kai investuotojai mato, kad centriniai bankai spausdina pinigus, valstybių skolos auga, o realios palūkanų normos lieka žemos – jie ieško turto, kurio kiekis yra ribotas. Auksas atitinka šį kriterijų tobulai: jo negalima „atspausdinti”.
Portfelio diversifikacija: ne viskas arba nieko
Svarbu pabrėžti: nė vienas rimtas finansų analitikas nesiūlo visos santaupas investuoti į auksą. Tai būtų per didelė koncentracija vienoje turto klasėje. Tačiau turėti penkis–penkiolika procentų portfelio aukse yra plačiai pripažinta strategija, kurią taiko tiek institucinis, tiek privatus investuotojas.
Aukso vaidmuo portfelyje – ne generuoti grąžą, o stabilizuoti. Kai akcijų rinka krinta, auksas dažnai kyla arba bent jau išlaiko vertę. Tai sumažina bendrą portfelio volatilumą ir padeda investuotojui ramiau miegoti – o tai svarbu ne mažiau nei procentiniai punktai.
Kaip tai atrodo praktiškai
Lietuvoje investavimas į auksą yra prieinamas įvairiais būdais – nuo fizinių luitų ir monetų iki aukso fondų ir biržoje prekiaujamų produktų. Kiekvienas variantas turi savo privalumų ir trūkumų: fizinis auksas suteikia tiesioginę nuosavybę, fondai – likvidumą ir patogumą. Pasirinkimas priklauso nuo investuotojo tikslų, sumos ir laiko horizonto.
Esminis principas lieka tas pats: infliacijos aplinkoje neveikti – tai jau sprendimas. Sprendimas leisti santaupoms prarasti vertę. O veiksmas – net nedidelis – gali reikšmingai pakeisti ilgalaikį rezultatą. Istorija rodo, kad tie, kurie laukia „tinkamo momento”, dažnai pralaukia visą ciklą. Tuo tarpu tie, kurie veikia nuosekliai ir disciplinuotai, ilgainiui atsiduria geresnėje pozicijoje.