Vien iš mikroschemos dydžio ar išvaizdos nustatyti jos supirkimo vertės negalima. Elektronikos perdirbimo požiūriu svarbu, kokio tipo komponentas tai yra, iš kokios įrangos jis paimtas, kokių medžiagų turi ir kaip supirkėjas klasifikuoja konkrečią elektronikos atliekų grupę. Dėl to senas procesorius, atminties modulis ir paprasta integrinė grandinė neturėtų būti vertinami kaip vienoda žaliava.

Moksliniai elektronikos atliekų tyrimai rodo, kad skirtingų spausdintinių plokščių ir jų komponentų tauriųjų metalų kiekis gali reikšmingai skirtis. Viename tyrime, kuriame buvo lyginamos įvairių įrenginių plokštės ir centriniai procesoriai, būtent procesorių grupė pasižymėjo didžiausia bendra tirtų tauriųjų metalų verte. Tai nėra universalus kiekvienos mikroschemos kainoraštis, tačiau gerai parodo, kodėl komponento tipas yra svarbus.

Kas mikroschemoje gali turėti vertę?

Elektronikos komponentų vertė perdirbėjui atsiranda dėl medžiagų, kurias galima ekonomiškai atgauti. Elektronikos plokštėse ir jų komponentuose aptinkama vario, aukso, sidabro, paladžio ir kitų metalų.

Tačiau jų kiekis nėra pastovus. Jis priklauso nuo gamybos laikotarpio, komponento konstrukcijos, paskirties ir kitų techninių ypatybių. Todėl taisyklė „senesnė mikroschema visada brangesnė“ būtų pernelyg paprasta.

Lygiai taip pat negalima vien pagal aukso spalvos kontaktus tiksliai apskaičiuoti vertės. Matoma dalis neparodo visos komponento sudėties.

Kaip praktiškai vyksta mikroschemų vertinimas?

Specializuotas mikroschemų supirkimas paprastai reikalauja pirmiausia nustatyti, kokiai komponentų kategorijai priklauso turima medžiaga. Kai komponentų daug, jų surūšiavimas gali būti svarbesnis nei bandymas savarankiškai apskaičiuoti kiekvienos mikroschemos metalų kiekį.

Vertinimą galima įsivaizduoti kaip keturių etapų grandinę:

Komponento identifikavimas → kategorijos nustatymas → kiekio ar svorio įvertinimas → kainos pasiūlymas.

Konkretus supirkėjas gali taikyti kitokią procedūrą, tačiau svarbiausia, kad skirtingos vertės komponentai nebūtų automatiškai sumaišomi į vieną bendrą kategoriją.

Ar verta mikroschemas nuimti nuo plokščių?

Ne visada. Jeigu nežinoma, kokią klasifikaciją taiko pasirinktas supirkėjas, prieš ardant didelį elektronikos kiekį verta to paklausti iš anksto. Pramoniniame elektronikos perdirbime komponentų atskyrimas gali būti viena iš paruošimo metalų atgavimui stadijų. Tačiau tai nereiškia, kad pardavėjui ekonomiškai naudinga rankomis nuimti kiekvieną detalę.

Kartais vertinama visa plokštė, kartais – atskiri komponentai. Todėl pirmiausia verta pateikti supirkėjui aiškias nuotraukas ir informaciją apie turimą kiekį.

Ką paruošti prieš kreipiantis dėl kainos?

Jeigu turima daugiau mikroschemų ar elektroninių komponentų, naudinga jų nesumaišyti su laidais, metaliniais korpusais, plastiku ir kitomis nesusijusiomis atliekomis.

Galima atskirai sudėti procesorius, atminties modulius, įvairias elektronines plokštes ir kitus aiškiai atpažįstamus komponentus. Tada nufotografuoti bendrą kiekį ir, jei matomi, komponentų žymėjimus. Tikslas nėra pačiam atlikti cheminę analizę. Tikslas – suteikti pakankamai informacijos, kad supirkėjas neprivalėtų vertinti visiškai neidentifikuotos mišrios elektronikos masės.

Didžiausią kainą todėl gauna nebūtinai didžiausia mikroschema. Ekonominę vertę lemia jos kategorija, medžiagų sudėtis, atgaunamų metalų vertė ir supirkėjo taikoma klasifikacija.