Avarinė pagalba – tai ne kažkoks mitinis numeris, kurį išsikvieti tik per filmus. Ji tampa labai reali, kai tavo vonioje burbuliuoja grindys, o kaimynas iš viršaus lyg ir maudosi, bet garsai sklinda iš tavo lubų. Ir tuomet nelieka laiko samprotavimams – reikia veikti.
Tačiau čia prasideda įdomiausia dalis. Daugelis gyventojų iki šiol galvoja, kad „avarinė pagalba“ – tai tikra pagalba tik tada, kai visas namas lieka be vandens. O jei tik pas tave virtuvėje vanduo bėga kaip krioklys? Pala, tai juk dar ne katastrofa… Tiesa?
Ką daryti pirmąsias minutes?
Kai prasideda bėda, minutės svarbios. Skambink avarinei tarnybai, bet tuo pačiu – nepanikuok. Nes kol lauki, gali padaryti daugiau nei atrodo:
- Užsukti vandens čiaupą (jei žinai kur jis)
- Pranešti kaimynams – gal bėda didesnė nei atrodo
- Padėti išjungti elektrą, jei teka ant rozečių
- Įspėti administratorių – net jei naktis, tai jo darbas
Geriausia – laikyti mobiliajame telefone išsaugotą numerį, kuriuo galima iškviesti avarinę pagalbą tavo name. Nes kai krize ištinka penktadienio vakarą, „Google“ nepadės, jei jau stovi su kibiru rankose.
Kada administratorius turi reaguoti per 2 valandas?
Pagal tvarką, avarinė pagalba turi būti iškviesta, jei:
- trūksta vamzdis ar šildymo trasa
- name nėra šildymo
- kyla pavojus elektros saugumui
- užtvindytas rūsys ar laiptinė
Tokiais atvejais administratorius nebegali atidėlioti. Jis privalo reaguoti greičiau nei per parą. Ir ne – atsakymas „pateiksime darbų planą kitą savaitę“ nėra priimtinas.
Bet čia svarbu žinoti – daugiabutyje avarinė pagalba dažnai susijusi su bendra infrastruktūra. Jeigu bėda – tavo asmeninis kranas, tai ne administratorius, o tavo kišenė turės ieškoti meistro.
Ne kiekviena nelaimė laikoma avarija
Yra situacijų, kai gyventojas jaučiasi kaip filme apie stichines nelaimes, o administratorius atsako šaltai: „Tai – ne avarija.“
Kai neteka karštas vanduo viename bute, o visa kita veikia – pagal taisykles, tai nėra bėda, dėl kurios turi atvykti komanda vidury nakties. Tai – techninė problema, kuri bus sprendžiama eilės tvarka. Ir čia dažnai užverda aistros. Nes gyventojui – tai tragedija. Sistemai – tai tiesiog dar vienas darbas.
Kaip išvengti panikos?
Žmonės, kurie yra pergyvenę tikras avarijas daugiabutyje, visada pasiruošę. Jie turi:
- užrašytą avarinės pagalbos numerį
- supranta, kur jų bute yra čiaupai
- žino, kad kartais verta susimesti bendram remontui
- ir svarbiausia – pasitiki administratoriumi
Nes kai jau vyksta nelaimė, mažai padeda piktas komentaras feisbuke. Daug labiau – bendras susitarimas rūpintis namu. Ir jei dar vakar atsainiai reaguodavai į pranešimą apie planuojamus vamzdžių darbus – po šios nakties pradėsi žiūrėti kitaip.
Ar gali avarinė pagalba būti patikima?
Gali. Jei tavo namas tvarkingai administruojamas, jeigu pasirašyta sutartis su realia tarnyba, kuri atsiliepia, o ne tik pasako „bandykite vėliau“. Reikia, kad viskas veiktų be didelės biurokratijos. Kad žmogus atvyktų tada, kai dar įmanoma išgelbėti sienas, o ne po savaitės – kai jau skaičiuoji pelėsių atmainas.
Pasitikėjimas administratoriumi prasideda ne per susirinkimą su sausomis lentelėmis, o per realias situacijas. Kai tau padeda ne pažadais, o darbais. Kai už tą žodį „avarinė pagalba“ stovi realūs žmonės su įrankiais, ne automatinis atsakiklis.
Ir galų gale – juk gyvenam ne betoniniuose kubuose, o bendruomenėse. O bendruomenė prasideda nuo noro saugoti vienas kitą. Net kai trūksta vamzdžiai.